Lithuanian Recordings

Haris n nebutu pastebjes. Pro šali skubantys žmons i ja net nedirsteldavo. Ju žvilgsniai krypo i
dideli knygyna, paskui - i muzikos irašu krautuve kitoj gatvs pusj. Hariui staiga pasidingojo, kad
„Kiaura katila" mato tik jis ir Hagridas. Nespjus apie tai prasižioti, Hagridas ji istum vidun.
Pagal tokia garsia vieta buvo per daug tamsu ir prasta. Kertj sdjo kelios senuciuks ir iš mažu
taureliu siurbciojo cheresa. Viena ruk ilga pypke. Kažkoks žmogutis, užsimaukšlines cilindra,
šnekuciavosi su barmenu, kuris buvo plikas kaip kiaušinis ir panašus i išsišiepusi bedanti
graikini riešuta. Juodviem ijus šnekos nutilo. Visi, atrodo, pažinojo Hagrida: jie mojo, šypsojosi, o
barmenas iškart siek stiklo ir paklaus:

Hagridas buvo toks stambus, kad skrod minia it ledlaužis, Hariui tik reikjo neatsilikti. Jie jo pro
knygynus ir muzikos parduotuves, msainiu barus ir kino teatrus, bet nesimat jokios krautuvls,
kurioje galtum isigyti burtu lazdele. Paprasciausia gatv, sausakimša paprasciausiu žmoniu. Nejau iš
tiesu daugelio myliu gylyje guli kruvos burtininku aukso? Nejau tikrai esama parduotuviu,
prekiaujanciu kerjimu knygomis ir šluotražiais? Ar tik visa tai nebus grandiozinis Dursliu pokštas? Jei
Haris nebutu žinojes, kad Dursliai neturi n lašo humoro, gal ir butu patikjes; vis dlto nors viskas, ka
Hagridas pasakojo, rods neimanoma, Haris negaljo juo netikti.
- Štai, - tar Hagridas ir sustojo. - „Kiauras katilas". Garsi parduotuv. Tai tebuvo mažut nusmurgusi
užeiga. Jei Hagridas nebutu parodes,

- Nejau visa tai galima nusipirkti Londone? - nusistebjo Haris.
- Jeigu žinai, kur eiti, - tar Hagridas.
Haris niekad nebuvo lankesis Londone. Nors Hagridas, regis, žinojo kelia, bet akivaizdžiai nebuvo
prates kur nors patekti paprastu budu. Metro jis istrigo bilietu kontrols barjere, o vagone m garsiai
skustis, kad sdyns per mažos ir traukinys per ltai važiuoja.
- Nesuprantu, kaip Žiobarai apsieina be burtu, - bambjo kopdamas sugedusiu eskalatoriumi. Jie
atsidur judrioje gatvje, pilnoje parduotuviu.

- Hagridai, - tar Haris net užduses, mat reikjo neatsilikti nuo milžino, - sakei, Gringotse yra slibinu?
- Girdjau, kad taip, - atsak Hagridas. - Ot norciau turti slibina.
- Turti?
- Nuo mažu dienu noriu. Va cia sukam.
Prijo stoti. Po penkiu minuciu išvyksta traukinys i Londona. Hagridas, nepažistantis „Žiobaru pinigu",
atidav juos Hariui, kad nupirktu bilietus.
Traukinyje žmons dar labiau spoksojo. Hagridas atsisdo ir m megzti kažka panašaus i aitriai
geltona cirko palapine.
- Tebeturi laiška, Hari? - paklaus skaiciuodamas akis. Haris išsitrauk iš kišens pergamento lapa.
- Gerai, - tar Hagridas. - Ten yra sarašas, ka tau reikia nusipirkti. Haris išskleid kita lapa, kurio
vakare nebuvo pastebjes, ir perskait:

- O kam?
- Kam? Na, žinai, Hari! Juk kiekvienas nortu stebuklingai, burtais iveikti visus sunkumus. Ne, verciau
tegu nieks neužuodžia.
Valtis švelniai dunksteljo i prieplaukos siena. Hagridas sulankst laikrašti, ir akmeniniais laiptais jie
užlipo i gatve.
Per maža miesteli juodviem žingsniuojant i stoti, praeiviai sprogino akis i Hagrida. Haris ju nekaltino.
Hagridas ne tik buvo dukart aukštesnis už juos, bet ir nuolat rod pirštu i paprasciausius daiktus,
pavyzdžiui, automobiliu stovjimo skaitiklius, ir garsiai šukaliojo:
- Matai, Hari? Ko tik neprasigalvoja tie Žiobarai, a?

- Magijos ministerija vl privir košs, - suburbjo Hagridas, perversdamas puslapi.
- Yra ir Magijos ministerija? - neištvr Haris.
- Aišku. Norjo, žinoma, kad Dumbldoras butu ministras, bet jis n už ka nenorjo palikti Hogvartso,
taigi posta gavo Kornelijus Karamel.
Tokio gvros pasaulis nra mates. Kas ryta leidžia pas Dumbldora peldas, prašydamas patarimu.
- Bet ka gi veikia Magijos ministerija?
- Na, svarbiausias jos darbas - nuslpti nuo Žiobaru, kad visoje šalyje tebra daugyb raganu ir
burtininku.

- Žinoma, ne, - patikino Haris, nekantraudamas išvysti dar šiek tiek magijos. Hagridas vl išsitrauk
rausvaji skti, du kartus pastukseno juo i valti, ir jie skriste nuskriejo kranto link.
- Kodl beprotyst bandyt apiplšti Gringotsa? - paklaus Haris.
-Kerai, -burbteljo Hagridas, išskleisdamas laikrašti. - Sako, kad saugykla saugo slibinai. Be to, sunku
rasti kelia - Gringotsas isikures šimtu myliu gylyje. Giliai giliai po Londono metro. Mirtum iš alkio
mgindamas išsigauti viršun, net jei ir butu pavyke ka nors nudžiauti.
Haris galvojo apie jo žodžius, o Hagridas skait laikrašti - „Magijos žinios". Iš dds Vernono Haris
buvo išmokes, kad žmoniu negalima kalbinti, kol jie tuo užsime, bet buvo labai sunku ištylti, nes
niekad gyvenime neturjo šitiek klausimu.

Paimti pinigu iš Gringotso. Žino, kad manimi galima pasikliauti. Na, viska pasimei? Einam.
Haris išsek paskui Hagrida. Dangus buvo giedras, juroje ribuliavo sauls blyksniai. Dds Vernono
išsinuomota valtis suposi ant bangu, po audros joje buvo daug vandens.
- Kaip Cia atsiradai? - paklaus Haris, dairydamasis kitos valties.
- Atskridau, - atsak Hagridas.
- Atskridai?
- Aha... bet dabar mes plauksim. Su tavim neturiu teiss griebtis burtu.
Jie sulipo i valti. Haris spoksojo i Hagrida bandydamas isivaizduoti ji skrendant.
- Tingisi irkluoti, - tar Hagridas, šnairuodamas i Hari. - Jei aš bent kiek pagreitinsiu kelione, ar
Hogvartse neprasitarsi?

- Bet jeigu ju namas buvo sugriautas...
- Savo aukso jie nelaik namuose, berniuk! Ne, pirmiausia sustosime Gringotse, burtininku banke.
Suvalgyk dešrele, šaltos jos irgi visai nieko. Aš neatsisakyciau gaballio tavo gimtadienio torto.
- Burtininkai turi bankus?
- Tik viena. Gringotsa. Ji isteig goblinai. Hariui dešrel iškrito iš rankos.
- Aha, taigi butum tikras beprotis, jei bandytum apiplšti. Niekad neprasidk su goblinais, Hari.
Gringotsas - saugiausia vieta pasaulyje, jei nori ka nors išlaikyti. Na, gal dar Hogvartsas. Tarp kitko,
man ir taip reikia i Gringotsa. Dumbldoro pavedimu. Hogvartso reikalais. - Hagridas išdidžiai atsities.
- Jis dažnai man patiki svarbius dalykus. Išgelbtitave.

- Duok jai penkis knutus, - tar Hagridas.
- Knutus?
- Tuos smulkius variokus.
Haris atskaiciavo penkis piniglius, ir pelda atkišo kojele, kad jis idtu monetas i kapšiuka, pririšta
prie jos. Tada ji išskrido pro langa. Hagridas garsiai nusižiovavo, atsisdo ir pasiraž.
- Keliaujam, Hari, šiandien daug reikalu, reikia nukakt i Londona ir viska supirkti.
Haris vart burtininko monetas. Jam topteljo vienas dalykas, dl kurio džiaugsmo balionas krutinje
m ir subliuško.
- Hagridai?
- Mmm? - numyk tasai, tempdamasis didžiuli bata.
- Aš neturiu pinigu... vakar vakare girdjot, kaip dd Vernonas grasino nemokti už magijos mokslus.
- Tuo nesirupink, - tar Hagridas atsistodamas ir pasikasydamas galva. - Manai, tvai tau nieko
nepaliko?