Hagridas buvo toks stambus, kad skrod minia it ledlaužis, Hariui tik reikjo neatsilikti. Jie jo pro
knygynus ir muzikos parduotuves, msainiu barus ir kino teatrus, bet nesimat jokios krautuvls,
kurioje galtum isigyti burtu lazdele. Paprasciausia gatv, sausakimša paprasciausiu žmoniu. Nejau iš
tiesu daugelio myliu gylyje guli kruvos burtininku aukso? Nejau tikrai esama parduotuviu,
prekiaujanciu kerjimu knygomis ir šluotražiais? Ar tik visa tai nebus grandiozinis Dursliu pokštas? Jei
Haris nebutu žinojes, kad Dursliai neturi n lašo humoro, gal ir butu patikjes; vis dlto nors viskas, ka
Hagridas pasakojo, rods neimanoma, Haris negaljo juo netikti.
- Štai, - tar Hagridas ir sustojo. - „Kiauras katilas". Garsi parduotuv. Tai tebuvo mažut nusmurgusi
užeiga. Jei Hagridas nebutu parodes,