- O kam?
- Kam? Na, žinai, Hari! Juk kiekvienas nortu stebuklingai, burtais iveikti visus sunkumus. Ne, verciau
tegu nieks neužuodžia.
Valtis švelniai dunksteljo i prieplaukos siena. Hagridas sulankst laikrašti, ir akmeniniais laiptais jie
užlipo i gatve.
Per maža miesteli juodviem žingsniuojant i stoti, praeiviai sprogino akis i Hagrida. Haris ju nekaltino.
Hagridas ne tik buvo dukart aukštesnis už juos, bet ir nuolat rod pirštu i paprasciausius daiktus,
pavyzdžiui, automobiliu stovjimo skaitiklius, ir garsiai šukaliojo:
- Matai, Hari? Ko tik neprasigalvoja tie Žiobarai, a?