Haris n nebutu pastebjes. Pro šali skubantys žmons i ja net nedirsteldavo. Ju žvilgsniai krypo i
dideli knygyna, paskui - i muzikos irašu krautuve kitoj gatvs pusj. Hariui staiga pasidingojo, kad
„Kiaura katila" mato tik jis ir Hagridas. Nespjus apie tai prasižioti, Hagridas ji istum vidun.
Pagal tokia garsia vieta buvo per daug tamsu ir prasta. Kertj sdjo kelios senuciuks ir iš mažu
taureliu siurbciojo cheresa. Viena ruk ilga pypke. Kažkoks žmogutis, užsimaukšlines cilindra,
šnekuciavosi su barmenu, kuris buvo plikas kaip kiaušinis ir panašus i išsišiepusi bedanti
graikini riešuta. Juodviem ijus šnekos nutilo. Visi, atrodo, pažinojo Hagrida: jie mojo, šypsojosi, o
barmenas iškart siek stiklo ir paklaus: